Baltijos aukštumų šiaurės rytų pašlaitėje, ežerais ir miškais turtingoje kalvotoje vietovėje, prasideda gražiausia rytų Aukštaitijos upė – Šventoji, kuri į vieną hidrografinę sistemą sujungia po visą Gražutės regioninį parką pabirusius ežerus, o tai ypač palanku vandens turizmą mėgstantiems keliautojams. Ši, nuolat skubanti Aukštaitijos gražuolė, gali pateikti ne vieną staigmeną. Ji dažnai nepasiduoda įveikiama net ir labiausiai patyrusiam klajūnui. Dėl kalvoto reljefo, gausybės ežerų, tyro vandens, gražių dar nepaliestos gamtos vaizdų šis regionas vadinamas Lietuvos Šveicarija.

Šventoji savo ilgą kelią pradeda iš Samanio ežerėlio ir įteka į Dūkšto ežerą, kurio vardas yra labai senas bei kildinamas iš sėlių kalbos žodžių „dūksta“ arba „dusta“. Šio ežero pakrantėse aptikta archeologinių liekanų, menančių, kad čia kitados būta gyvenviečių. Iš Dūkšto siaura, negilia, bebrų „architektūros“ šedevrais pagražinta vaga, Šventoji pasieka Luodį - šeštą pagal dydį Lietuvos ežerą. Įtekėjusi šiaurrytiniame ežero gale, ji, čia pat už kelių šimtų metrų, vėl išteka į luodykščio ežerėlį, apsupta nepakartojamo grožio Tumiškių miškais, pilnais mėlynių, aviečių, bruknių bei kitų miško gėrybių. Toliau, gerokai išplatėjusi upė, sruvena iki Asavo, kurio šiaurinę pakrantę puošia šimtametės pušys, kokių Lietuvoje tikrai reta. Iš Asavo siaura protaka Šventoji įteka į Asavėlio ežerą. Asavelis – pietinė Gražutės girios riba. Šioje kalvotoje, ežeringoje, vietomis užpelkėjusioje girioje gyvena retesni paukščiai: juodakaklis naras, erelis žuvininkas, erelis rėksnys, juodasis gandras, vapsvaėdis, tetervinas, vištvanagis. Pastarasis trūkstant maisto, minta savo gentainiais, taip pat naminiais paukščiais, balandžiais, varnomis ir kiškiais... Toliau, apsupta Gražutės girios, Šventoji vingiuoja iki Ūparto ežero. Už jo, netoli Tiltiškių kaimelio įsikūręs energetikos muziejus.

Šio krašto gyventojai nuo seno vertino apylinkių, ypač Šventosios, upių vandens srovės jėgą. Dvarų ir dvarelių savininkai, vėliau ir apsukresni valstiečiai savo bei aplinkinių gyventojų reikmėms statė vandens malūnus. Viso Šventosios aukštupyje jų būta 10. Vieni vandens malūnai sugriuvo ar buvo nugriauti vos pastatyti, kiti – daug kartų atstatinėti ir išliko iki šių dienų. Tiesa, tokių liko tik 3.

Didysis Tiltiškių malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė, teikusi elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio, garsėjančio savo akmenine bažnyčia, gyventojams. Malūną ir Salaką jungė pirmoji Zarasų krašte aukštos įtampos elektros tiekimo linija su dviem transformatorinėmis. Malūno užtvanka gerokai pakeldavo vandens lygį aplinkiniuose ežeruose, užliedavo aplinkinių kaimų pievas. Žmonės malūnininką padavė į teismą. Po ilgo bylinėjimosi savininkas malūną padegė, o už gautus draudimo pinigus 1936 metais pastatė akmeninį malūną. 1982 metais, tuometiniam Zarasų elektros tinklų viršininkui A.Žilėnui pritarus, senas ir apleistas Tiltiškių malūnas restauruotas ir beveik atgavo savo pirmykštį veidą. Šiuo metu Tiltiškių malūne įkurto Zarasų Energetikos muziejaus rinkinį sudaro daugiau kaip 5000 eksponatų. Tai pats Tiltiškių vandens malūnas ir jo įrengimai, elektros įrenginiai, įvairūs stendai, fotografijos, leidiniai apie energetiką bei kiti eksponatai, bylojantys ne tik apie Zarasų krašto bet ir visos Lietuvos energetikos kelią nuo balanos gadynės iki Ignalinos atominės elektrinės. Muziejuje taip pat galima pamatyti kaip atrodė Antalieptės, Kavolių, Kiemonių, Marimonto, Pakaušio, Šlyninkos, Štadvilių, Tiltiškių, Zirnajų ir kiti vandens malūnai.

Už Tiltiškių Šventoji keliauja vingiais ir rėvomis. Čia upė stipriai išplatėja ir prie Bikėnų kaimelio įsilieja į Antalieptės marias.

Antalieptės marios susiformavo 1959 metais, kai buvo patvenkta Šventosios upė ties Jūžinto ežeru ir pradėta eksploatuoti Antalieptės hidroelektrinė. Vandens lygis, pakildamas septyniais metrais ir užliedamas 26 ežerus, iš kurių didžiausi - Dusetas, Diegis, Jūžintas, Zazubras, Abisavas, sujungė į vieną, reto gražumo, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintį vandens telkinį – Antalieptės marias. Marios tęsiasi beveik 20 kilometrų nuo Bikėnų iki Antalieptės miestelio. Jų plotas – 1911 hektarų. Buvę aukščiausi kalnai virto salomis, kurių čia galima suskaičiuoti apie 50, susiformavo įlankų viražai ir pusiasalių virtinės. Iš užlieto ploto buvo iškeldintos 44 sodybos, o senosios kapinės, kurios sudaro apie 0,1 % užlieto marių ploto, taip ir liko gulėti žydrųjų marių dugne.

Antalieptės marių kranto linija labai vingiuota ir siekia daugiau nei 160 km. Didžiausios salos – Blėkiškių I (37,0 ha) ir Šiukščių (30 ha), mažesnės – Skeldų (7,0 ha), Polivarko (6,2 ha), Blėkiškių II (6,0 ha) ir kitos. Dauguma jų išsibarsčiusios pietrytinėje marių dalyje, kur sudaro ištisus vandens labirintus. Centrinė marių dalis – atviri vandens plotai.

Kiekvieno turisto akį stebina ir Antalieptės marių atodangos, kurios, suformuotos marių krantų erozijos, siekia iki 20 metrų.

Salos labai skirtingos - čia vos kyšo iš vandens apaugusi krūmokšniais jos kepurė, čia aukštesnė, apaugusi tankiais medžių guotais, tarp kurių įvairiažiedės pievos. Kitose, pačiose didžiausiose, ruduoja dirbami laukai ar gelsta javų plotai, snaudžia retos sodybos. Vaizdingiausia Skeldų sala, dar vadinama Pasaga. Ji pakeri aukštais krantais, yra lenktos formos ir apaugusi pušynu. Marių pietvakariuose esantis Blėkiškės pusiasalis – unikalus 6 šakų formos, labai vingiuotas ir išsiraitęs. Jis vienintelis tokio tipo Lietuvoje. Jame šiuo metu galima suskaičiuoti 69 sampilus, išsibarsčiusius penkiuose pilkapynuose. Tai IX – XII amžiaus senovės gyventojų laidojimo vietos. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog šioje vietovėje jų būta apie 150.

Užtvenkus Šventąją ir atsiradus marioms, vietovės kraštovaizdis bei reljefas pasikeitė kardinaliai. Susiformavęs naujas įspūdingo dydžio vandens telkinys tapo naujaisiais įvairių paukščių namais. Jų čia pastebėtos net 138 rūšys. Perėjimo metu prieglobstį mariose ir jos pakrantėse randa 20 paukščių rūšių. Paukščių saloje, kuri žmonių dėka buvo išvalyta nuo krūmų, peri upinių žuvėdrų, rudakaklių kirų kolonijos. Mariose plaukioja didieji dančiasnapiai, klykuolės, gulbės nebylės, pakrantėse sklando nendrinės lingės. Įdėmiai įsiklausę išgirsite baubianti didįjį baublį ar burkuojanti teterviną. Taip pat auga ir 7 Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšys.

Iš Antalieptės marių Šventoji savo vandenis neša dviem keliais. Pirmasis kelias sukurtas gamtos - tai senoji upės vaga, maitinama šaltinių ir trumpų upelių. Į ją šiek tiek vandens patenka ir iš Antalieptės marių. Senvagės grožis ir patrauklumas ypatingas. Dėl pelkėtų aukštų ir miškais užaugusių upės krantų ši vieta vietinių žmonių vadinama Velnyne, mat sunkiai prieinama. Laukinė gamta ir du intakai – Sėlupys bei Šavaša čia sukuria nebūdingą šiam kraštui kraštovaizdį.

Šavaša – ypatinga Lietuvos upė. Jos slėnio vaizdingiausia atkarpa pačiame žemupyje, kuriame įrengtas Šavašos pažintinis takas. Čia upės slėniai – svaiginančio aukščio, o vandenys krenta net 11 metrų kas vieną kilometrą. Kaip tikroje kalnų upėje! Šavašos kintanti nuotaika ir malonus čiurlenimas pavergs kiekvieno keliautojo širdį, o aukšti slėniai, kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir turistinių įgūdžių.

Tarp aukštų Šavašos slėnių XVI – XVII a. buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla. Jos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu – laukia gerbiančio praeitį lankytojo.

Antrasis kelias, kuriuo Šventoji palieka Antalieptės marias, sukurtas žmogaus rankomis. Iš marių vanduo teka kanalu ir leidžiasi net 32 metrus žemyn požeminiu tuneliu, vėliau trimis antžeminiais plieniniais vamzdžiais pasiekia Antalieptės hidroelektrinę. Didele jėga krentantis vanduo suka hidroelektrinės turbinas. Antalieptės hidroelektrinė, kurios galia 2980 kW, pagal galingumą yra antroji tokio tipo elektrinė Lietuvoje. Ji savo istoriją skaičiuoja nuo 1959 metų lapkričio 1 dienos, kuomet oficialiai buvo paskelbta elektrinės darbo pradžia. Nors 1954 metais, pradėjus hidroelektrinės statybas, ją pastatyti buvo planuota per 3 metus, tačiau, dėl jaunų vadovų patirties stokos, nepakankamai tikslių geologinių tyrinėjimų ir projektavimo darbų, Antalieptės hidroelektrinė pradėjo veikti visu pajėgumu tik 1961 metais. Vietoj planuotų trejų metų Antalieptės hidroelektrinės statyba tęsėsi ištisus aštuonerius, o kaina, pasikeitus statybos įkainiams, nuo 13,9 mln. rublių išaugo bemaž dvigubai – iki 26,6 mln. rublių.

Palikę Antalieptės hidroelektrinę, suteikę žmonėms šviesą ir šilumą, ties Antalieptės miesteliu Šventosios vandenys pasiekia savo senvagę. Abi upės vagos, tarsi išskirtos sesės, vėl kartu teka savo tikslo – Baltijos jūros link.

Antalieptės miestelis, įsikūręs abipus Šventosios upės, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1580 metų. Miestelio pavadinimas kilęs iš liaudiško „un ta liepta“, mat kaimynai susisiekdavę per upę permesdami ilgus rąstus – lieptus. Dar ir šiandien Antalieptės apylinkės žavi natūraliu kraštovaizdžiu, pratekanti gražiausia Aukštaitijos upė Šventoji, jos intakai Šavaša ir Sėlupys, aukšti upių slėniai, Antalieptės marios ir kultūros paveldas suteikia šiam kraštui unikalaus Rytų Lietuvos kampelio įspūdį. 1700 metais Antalieptėje įsikūrė vienuoliai – basieji karmelitai. Neužilgo jie pastatė bažnyčia ir vienuolyną. 1830 metais Antalieptės vienuolynas perstatytas ir požeminiu perėjimu sujungtas su bažnyčia. Nuo 1850 metų bažnyčia atiteko pravoslavams ir rekonstruota cerkvių stiliumi, 1918 m. gražinta katalikams. Iki šių dienų išlikęs ir dar vienas įdomus pastatas – akmeninis Antalieptės malūnas. Šis romantizmo laikotarpio architektūros gamybinis pastatas, pastatytas 1855 m. senojo medinio malūno, minimo XVIII a. pradžioje, vietoje. Malūną statė vietos meistrai – akmenskaldžiai. Kitoje Šventosios pusėje stovi panašaus stiliaus pastatas – kruopinė. 1924 m. malūne buvo įrengta elektros stotelė, tiekusi energiją Antalieptei ir dviem kaimams.

Gražiausios rytų Lietuvos upės - Šventosios aukštupį galima pamatyti keliaujant įvairiausiomis transporto priemonėmis. Mėgstantiems keliauti automobiliais parengti autoturizmo maršrutai, įrengtos poilsiavietės, dviratininkams – parengtos dviračių trasos. Keliaujantiems pėsčiomis – atokviepio vietos.

Populiariausias – vandens turizmas. Šventosios aukštupiu, nuo ištakų iki Antalieptės – 50 kilometrų kelio, o jei panorėsite pasisukinėti po visus pakelės ežerus ir Antalieptės uždorius – bus ir visas šimtas. Plaukiant toliau pasieksite plačiaragius Sartus. Kas nori ir turi laiko, gali toliau Šventosios vingiais ir kilpomis, Nerimi ir Nemunu pasiekti Baltijos jūrą.